Filmai

Filme „Mes, Lietuvos romai…“ – kova su stereotipais

Režisierius Saulius Beržinis naujausiame dokumentiniame filme „Mes, Lietuvos romai…“ laužo visuomenėje įsišaknijusius stereotipus. „Norėjosi filme papasakoti apie šių žmonių gyvenimo būdą, gyvenimo taisykles, iškelti tai, kas yra pozityvu, sulaužyti įsivyravusius stereotipus apie romų bendruomenę“, – BNS pasakojo režisierius S. Beržinis.

Jis teigė per nemažą laikotarpį įgijęs romų pasitikėjimą bei supratęs, kaip visuomenė turėtų su jais bendrauti. „Aš įgyjau tų žmonių pasitikėjimą. Jie padėjo man suprasti, kaip su jais turėtų bendrauti visuomenė, kad surastų dialogą“, – sakė S. Beržinis. Paklaustas, su kokiais sunkumais susidūrė kurdamas filmą, režisierius sakė, jog sunkiausia jam buvo išgyventi prieš daugiau nei metus romų tabore vykusį sostinės savivaldybės inicijuotą nelegalių romų pastatų tabore griovimą.

„Man buvo sunku atsidurti tose situacijose, kuomet romai buvo skriaudžiami pažeidžiant įstatymus. Tuomet teko susidurti su šeimomis, kurių vaikai patyrė policijos smurtą, buvo sumušti. Kadangi aš buvau su jais, aš išgyvenau tą neteisybę, kurią jie išgyvena labai dažnai“, – patirtimi dalijosi S. Beržinis. Tačiau apskritai šio filmo kūrybos procesą S. Beržinis įvardija kaip „labai lengvą“. „Nepasakyčiau, kad kažkas būtų buvę ypatingai sunku. Man greičiau buvo malonu dirbti. Tai buvo kaip reta lengvas filmas“, – kalbėjo režisierius.

Pasak jo, žiūrovai jo kūrinį turėtų pamatyti visų pirma todėl, kad „išvystų talentingą, gyvybingą, poetišką tautą, kuri gyvena greta ir apie kurią labai mažai žinome“. Filmo kūrimo idėja S. Beržiniui gimė kone prieš ketverius metus, kuomet režisieriui teko pabendrauti su keliomis romų šeimomis. Tuomet jis suprato, kaip stipriai visuomenėje įsišaknijęs požiūris skiriasi nuo tikrovės.

Straipsnis publikuojamas portale „DELFI“.


Sauliaus Beržinio filmas „Įveikiant kodą 0“

Lietuvos pamiškėse jau viduramžiais pradėjo rūkti pirmieji klajoklių romų laužai. Į mūsų kraštą pirmieji romai atkeliavo apie XV a. Vėliau bandyta juos sėslinti. XIX a. nemažai jų jau gyveno Kaune, Alytuje, kituose miestuose. Tačiau dar nemažai žmonių pamena, kaip nuotaikingi, spalvingi romų klajoklių taborai įsikurdavo Lietuvos kaimų pakraščiuose.

Romai – viena negausiausių mažumų Lietuvoje. Ką žinome apie savo bendrapiliečius romus? Pasakojama apie stereotipus, sukuriamą romų įvaizdį visuomenėje. Apie jų laisvumą, temeramentingumą, kasdienybę, problemas.

Filme kalbinami romų integracijos į darbo rinką projekto koordinatoriai, vadovai, romų bendruomenės atstovai.

Filmą žiūrėkite ČIA


Andriaus Lelkaičio dokumentinis filmas „Vilniaus getas 2009“

Juos dažnai vadina Vilniaus čigonų taboru, bet taboras – tai savanoriškai susibūrusių ir laisvai klajojančių romų bendrija. Prieš bene 50 metų sovietų valdžia Kirtimuose prie Vilniaus apsistodavusius romus savotiškai įkalino.

Romus priregistravo viename pastate ir paliko tarp dangaus ir žemės – šiandien niekas jiems čia nepriklauso – nei žemė, nei vargani nameliai, ir tuos miesto valdžia imasi griauti. Iš žmonių atėmė jų gyvenimo būdą, bet, regis, nieko nedavė mainais. Šiandien juos kalina nebe griežtas sovietinis režimas, bet nematoma izoliacijos siena yra sunkiai peržengiama iš abiejų pusių.

Filmo režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius – Audrius Lelkaitis. „Iš mūsų žiniasklaidos pranešimų negalėjau susidaryti aiškaus įspūdžio, kas vyksta tabore. Todėl norėjau pats pamatyti ir įsitikinti, kaip gyvena romai. Nesu pasaulio teisuolis ir tikrai neatsakiau į visus klausimus, tačiau įspūdį susidariau. Romų bendruomenė labai apleista ir pati sau padėti negali, degraduoja. Ji yra nustumta į šoną, izoliuota, o iš tikrųjų jai reikia pagalbos. Faktas, kad daugelis romų geriau kalba rusiškai, o ne lietuviškai, byloja, kad jie yra izoliuoti nuo mūsų. Į Angliją nuvažiavę romai greitai adaptuojasi – ir tai yra įrodymas, kad čia jiems trūksta integracijos“, – pasakoja filmo autorius.

Straipsnis publikuotas portale „15min“.


Vidmanto Bačiulio filmas „Čigoniška laimė“

Režisieriaus V. Bačiulio filmas sukurtas 1998 m. pasakoja apie Vilniaus Kirtimų taboro romų gyvenimą, jų kilmę, papročius. Scenarijaus autorė M. Orlova, operatorius V. Plytnikas.

Filmą žiūrėkite LRT mediatekoje


„Pasaulio virtuvė“

Režisierės Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“, kviečia susipažinti su penkiomis Lietuvoje gyvenančiomis kitatautėmis moterimis, paskatinti būti atviresnius kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.

„Pasaulio virtuvė“ – pilnametražis dokumentinis filmas apie penkias moteris, kurios atsikraustė gyventi į Lietuvą skirtingu metu, iš skirtingų pasaulio šalių ir dėl skirtingų priežasčių. Iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimo istorijos atrodo neįtikėtinos, bet geriau įsiklausius pasirodo, kad tai galėjo nutikti kiekvienam. Juosta pasakoja ne tik apie sunkumus, kuriuos imigrantai patiria Lietuvoje, bet ir būdus, kaip užsieniečiai praturtina Lietuvos visuomeninį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

Viena iš filmo herojų – Božena Karvelienė,  Romų integracijos namų vadovė, pedagogo asistentė ir socialinė darbuotoja, tarpininkaujanti tarp romų bendruomenės ir vidurinio lavinimo įstaigų. Ji norėjo gyventi vadovaudamasi savo galva, o ne kitų žmonių primetamomis taisyklėmis, todėl paliko taborą ir ryžosi pradėti gyvenimą nuo nulio. Teko dirbti pardavėja ir krupjė, susidurti su nepasitikėjimu ir diskriminacija, bet jauna moteris pasiekė savo – įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą ir dabar deda visas pastangas, kad romai būtų laikomi visaverte lietuvių visuomenės dalimi.