Naujienos

„Po­pu­lia­riau­si ste­reo­ti­pai – kad ro­mai nie­ko ne­no­ri da­ry­ti, tin­gi­niai, neiš­si­la­vi­nę. Jei esi neiš­si­la­vi­nęs, va­di­na­si, ne­si žmo­gus. Tai ne­tei­sin­ga. Kar­tais la­bai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus tu­ri nu­lį žmo­giš­ku­mo“, – sa­ko Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė. /Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr./

Tau­ty­bė nie­ko ne­ga­li lem­ti – yra žmo­gus. Svar­bu, kad tu­rė­tu­mei gė­rio šir­dy­je“, – ma­no Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė. Ak­ty­vios ro­mės nuo­mo­ne, kuo la­biau vie­ni ki­tus pa­žin­si­me, tuo ma­žiau bus ne­su­sip­ra­ti­mų. Emig­ra­ci­ja pra­re­ti­no ro­mų bend­ruo­me­nę: Šiau­liuo­se gy­ve­na apie 100–150, ap­skri­ty­je – apie 500 ro­mų.

Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kės Kon­sue­los Ma­čiu­le­vi­čiū­tės sva­jo­nė – pa­reng­ti so­lo pro­gra­mą su pro­fe­sio­na­liais mu­zi­kan­tais ir su­reng­ti ro­mų dai­nų tu­rą po Lie­tu­vą.

– Ko­kia ro­mų bend­ruo­me­nė Šiau­liuo­se ir Šiau­lių ap­skri­ty­je?

– Šiau­liuo­se li­kę apie 100–150 ro­mų, kol ne­bu­vo emig­ra­ci­jos, gy­ve­no ir apie tūks­tan­tį. Vi­so­je Šiau­lių ap­skri­ty­je bū­tų apie 500 ro­mų. Bet šie skai­čiai nė­ra tiks­lūs. Ro­mų gy­ve­na Kur­šė­nuo­se, Ža­ga­rė­je.

Šau­liuo­se li­ku­sių­jų ro­mų di­džio­ji da­lis ne­dir­ba, gy­ve­na iš pa­šal­pų ar­ba jau yra ne to­kio am­žiaus, kad ga­lė­tų emig­ruo­ti. O dau­gu­ma jau­nų žmo­nių yra iš­si­va­ži­nė­ję. Emig­ra­ci­jos kryp­tys – Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Skan­di­na­vi­jos ša­lys.

– Ko­dėl ro­mai iš­vy­ko?

– Ap­lin­ky­bės pri­ver­čia, kaip ir dau­ge­lį Lie­tu­vos gy­ven­to­jų – neišs­ki­riant ro­mų. Jau­ni­mas, ir ne ro­mų tau­ty­bės, iš­si­laks­to, nes nė­ra są­ly­gų.

Mū­sų bend­ruo­me­nė­je bu­vo ke­li jau­ni žmo­nės, ku­rie bai­gė moks­lus, no­rė­jo įsi­dar­bin­ti, bet ne­pa­vy­ko. Kad il­gai ne­si­kan­kin­tų, iš­va­žiuo­ja, įsi­tvir­ti­na ir gy­ve­na. Žmo­nės ieš­ko leng­ves­nių ke­lių.

– Jums už­si­spy­ri­mo ne­trūks­ta?

– Aš toks ne ši­to pa­sau­lio žmo­gus. Kar­tais ga­liu sa­ve pa­ly­gin­ti su Ba­ro­nu Miun­hau­ze­nu, ku­ris no­rė­jo ne­pa­sie­kia­mų da­ly­kų.

Nuo 2008 me­tų pra­si­dė­jo ma­no veik­la su ro­mų pro­jek­tais. Esu ak­ty­vi, Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­giau mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką, mo­ku ang­lų kal­bą. Pa­ti ra­šau pro­jek­tus, ma­ne kvie­čia, jei pro­jek­tai su­si­ję su ro­mais, in­teg­ra­ci­ja, mo­ky­mais.

Ke­liu sa­vo kva­li­fi­ka­ci­jas: kuo dau­giau ži­nių, tuo ge­riau. Gy­ve­ni­mą sie­ju su dar­bu. Tik no­ri­si pa­sto­vu­mo. Jau ant­rus me­tus pa­gal spe­cia­ly­bę ne­ga­liu įsi­dar­bin­ti. Jei ne­dir­bi me­tus ar dve­jus, iš­kren­ti iš sis­te­mos.

Ei­ni į at­ran­kas, bet gau­na­si šuns lo­ji­mas į dan­gų. Pro­jek­tai yra pro­jek­tai, jie lai­ki­ni, no­ri­si sa­ve rea­li­zuo­ti, tu­rė­ti nuo­la­ti­nį dar­bą.

– Kai ieš­ko­te dar­bo, tu­ri įta­kos tau­ty­bė?

– Aš ne­ga­liu da­ry­ti iš mu­sės dramb­lio. Ne­sa­kau, kad vi­sur, kur ei­nu, nė­ra to­le­ran­ci­jos dėl to, kad esu ro­mė. Rei­kia tu­rė­ti ir kom­pe­ten­ci­jų sa­vo dar­be, iš­ma­ny­ti. Jei dar­bo va­do­vas duo­da už­duo­tis ir klau­si­mus, į ku­riuos ne­ga­li at­sa­ky­ti, tai yra ta­vo pro­ble­ma: ne tau­ty­bės, o žmo­gaus.

Bet bu­vo at­ve­jų, kai pre­ten­den­tų į dar­bo vie­tą nė­ra, tau pa­ža­da ry­toj pa­skam­bin­ti, lau­ki skam­bu­čio, o pa­ra­šo: „Mes pa­si­rin­ko­me ki­tą kan­di­da­tą“.

– Ko bi­jo­ma?

– Gal bi­jo, kad pa­ves, ap­me­luos, „či­gon­ka“ atė­jo, „pri­va­ra­žys“. Dirb­da­vau ra­jo­nuo­se, bū­da­vo, au­to­mo­bi­lis „pa­ves­da­vo“, neat­va­žiuo­da­vau – ir kren­ta še­šė­lis ant ta­vęs, kad esi ro­mė, neat­va­žia­vai ir nu­vy­lei žmo­nes.

Yra vi­so­kių niuan­sų, kar­tais no­ri, kad dirb­tum už idė­ją, bet tai neį­ma­no­ma.

Lai­kui ei­nant su­pran­ti, kad vai­kai yra di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, tu­ri la­bai at­sa­kin­gai žiū­rė­ti į sa­vo dar­bą.

Kaip ir dar­be su ro­mais. Jei­gu steng­sie­si vi­sų pir­ma sa­vo tau­tos la­bui, o ne sa­vo, ro­dy­si ge­rą pa­vyz­dį, iš­lį­si iš tam­sos, pa­ro­dy­si, kad ir mes kaž­ką ga­li­me – bū­ti tei­gia­mi, po­zi­ty­vūs.

Tai tik­rai nė­ra vie­ne­rių me­tų dar­bas. Tai yra il­gas pro­ce­sas.

– Ar pa­vyks­ta sa­vo pa­vyz­džiu įkvėp­ti ro­mus siek­ti tiks­lų, mo­ky­tis?

– Ro­mus sa­vo pa­vyz­džiu, man at­ro­do, aš nie­ka­da neįk­vėp­siu. Ro­mai im­pul­sy­vūs žmo­nės, o aš „za­tar­mo­ža­nyj če­lo­vek“. Sus­ta­ba­rė­ju­si. Sa­ko, tau 34 me­tai, nei vai­kų tu­ri, nei šei­mos. Vi­siš­kas stab­dys. O čia nuė­jo į dis­ko­te­ką, su­si­pa­ži­no, pa­šo­ko, pa­bu­vo, tuo­kia­mės! Kaip tai įma­no­ma?! Man gal­vo­je kaž­kaip to­kie da­ly­kai ne­tel­pa.

Ma­ne 31 me­tų iš­te­ki­no. Tė­vai sa­ko, rei­kia šei­mos. Atė­jo jau­ni­kis su šei­ma pas ma­no tė­vus, vis­kas pa­gal ro­mų tra­di­ci­jas, sta­lai pa­ruoš­ti lau­kia. Tra­di­ci­jos, kaip bu­vo prieš 100 me­tų.

Nei mes drau­ga­vo­me su tuo žmo­gu­mi, nei bu­vo­me nor­ma­liai pa­žįs­ta­mi. Aš pa­sa­kiau „taip“, iš­te­kė­jau. Ne­no­riu sa­ky­ti nie­ko blo­go, bet tai bu­vo tik­rai ne ma­no žmo­gus. Jis no­rė­jo ne­dirb­ti, kad aš ne­dirb­čiau ir kad mes gy­ven­tu­me iš ma­nos, kren­tan­čios iš dan­gaus.

Pa­gy­ve­no­me tik ke­tu­ris mė­ne­sius. Man rei­kia žmo­gaus, ku­ris siek­tų, bet kuo to­liau, tuo sun­kiau to­kį at­ras­ti.

– Jūs tarp ro­mų – ki­to­kia?

– Taip. Man sa­ko, ką tu gal­vo­ji, kiek ga­li vie­na – sė­di ir sė­di tuo­se Šiau­liuo­se!

– Kur dau­giau­siai ro­mai įsi­kū­rę Šiau­liuo­se?

– Pa­ba­liuo­se, Zok­niuo­se. Ten nuo se­no gy­ve­na. Gy­ven­da­vo po 10–15 šei­mų, tu­rė­da­vo daug vai­kų. Da­bar iš­si­va­ži­nė­ję, ang­lais pa­li­kę. Se­niai iš­vy­kę pa­tys vai­kus au­gi­na, įsi­tvir­ti­nę, kai ku­rie bai­gė moks­lus, sa­vo vers­lus tu­ri.

Vie­na ma­no pus­se­se­rė – Li­ver­pu­ly­je, ki­ta – Man­čes­te­ry­je, tre­čia Don­kas­te­ry­je. Tik aš čia li­kau – kaip sa­ko­ma, no­riu vai­vo­rykš­tės ki­tą kraš­tą pa­siek­ti.

Man ne­si­no­ri at­si­sa­ky­ti idė­jos, kad ga­liu dirb­ti, kaž­ką pa­siek­ti, kaž­kuo bū­ti ČIA.

– Ką jums reiš­kia Lie­tu­va?

– Na­mai. Aš Lie­tu­vo­je gi­miau, čia man vis­kas sa­va. Kur beei­tum. Bū­na ne­ga­ty­vių da­ly­kų, bet pa­sau­lis – ne be ge­rų žmo­nių. Ir tai svar­biau­sia, nes ge­ri žmo­nės pa­sau­lį su­ka. Kas ieš­ko, tas vis tiek at­ran­da, gė­ris blo­gį tu­ri nu­ga­lė­ti, tik pa­ts tu­ri bū­ti ge­ras. Pa­sau­lį rei­kia keis­ti nuo sa­vęs, sa­ko­ma. Jei­gu pra­dė­si keis­ti vi­sus ki­tus, ne­sus­pė­si.

Ro­mų šei­mų yra vi­so­kių, yra ir in­te­lek­tua­lių, iš­si­la­vi­nu­sių. Leng­viau, kai vai­kas gims­ta to­kio­je šei­mo­je, kai tė­vai jį ska­ti­na mo­ky­tis, siek­ti gy­ve­ni­me. O kai esi iš šei­mos, ku­ri ne­tu­ri iš­si­la­vi­ni­mo, ne­ska­ti­na, sun­ku. Tu­ri keis­ti ne tik sa­vo pa­sau­lį, bet ir ki­tų žmo­nių, to­kios už­duo­tys la­bai sun­kios.

Kai bend­rau­ji su ki­ta­tau­čiu, kar­tais žmo­gus ga­li ne­sup­ras­ti, iš ko­kio mo­lio esi drėb­tas, kaž­ko­kį žo­dį pa­lai­ky­ti įžei­di­mu.

Aš esu in­teg­ra­vu­sis, bet tu­riu in­teg­ruo­tis dar la­biau. No­riu sau pa­lin­kė­ti sėk­mės, kad nuei­čiau dar di­des­nį ke­lią, kad sa­ve rea­li­zuo­čiau. Tai yra dar­bas.

– Ar tau­ty­bė iš­ski­ria iš ap­lin­kos?

– Taip. Kaip šauk­si, taip ir at­si­lieps. Žmo­nės ref­lek­tuo­ja. Nes­var­bu, ko­kia bū­tų men­ki­ni­mo iš­raiš­ka, ji vis tiek žei­džia. Ar žo­džiu, ar poel­giu. Ma­žu­ma tai jau­čia la­biau.

Ei­na ro­mų gru­pė, trys–keturi žmo­nės. Ro­mai – emo­cio­na­lūs, mėgs­ta gar­siai kal­bė­ti, drą­siai reikš­ti emo­ci­jas, jaus­mus. Pa­vyz­džiui, sė­di po­lik­li­ni­ko­je ir gar­siai šne­ka. Ta­da pra­si­de­da: „Čia či­go­nų ta­bo­ras!“ Ky­la konf­lik­ti­nė si­tua­ci­ja. Ta­da ir pra­de­da­me vie­nas ki­tą va­din­ti sve­ti­mais.

Kai ro­mas gims­ta, jam, at­ro­do, per­duo­da­ma: čia yra sve­ti­mi, čia sa­vi. Iš tik­rų­jų tu­rė­tų bū­ti ug­do­ma, kad vi­si esa­me žmo­nės, tu­ri­me sa­vi­tą, nu­si­sto­vė­ju­sią kul­tū­rą, nu­si­sto­vė­ju­sias nor­mas. Tu­ri­me gerb­ti vie­ni ki­tus. Ne­sa­me iš ki­tos pla­ne­tos. Sve­ti­mu­mas, ne­ger­bi­mas vie­nas ki­to kar­tais ir su­ke­lia ag­re­si­ją.

Aš jau­čiu, kad šei­mo­je lie­tu­viš­ko krau­jo tu­ri­me. Mo­čiu­tės ma­ma bu­vo lie­tu­vė, 14 me­tų iš­te­kė­jo už pro­se­ne­lio. Ji bu­vo iš ba­jo­rų šei­mos, yra iš­li­ku­sios dvi fo­tog­ra­fi­jos, kur pro­se­ne­lė dar vai­kas – kaip ta šei­ma ap­si­ren­gu­si, kaip at­ro­do, by­lo­ja apie kil­mę.

Su­ži­no­jau, kad Pau­laus­kai Že­mai­ti­jos kraš­tuo­se bu­vo ba­jo­rai. Mū­sų gi­mi­nė­je yra to­kių žmo­nų, apie ku­riuos nie­ka­da ne­pa­sa­ky­si, kad jie ro­mų tau­ty­bės, vi­siš­kai švie­sūs. Mo­čiu­tės dvi se­se­rys ir­gi ne­pa­sa­ky­si, kad ro­mės. Bet jos, kaip pro­se­ne­lė, iš­te­kė­jo už ro­mų.

Mo­čiu­tė ma­no ma­mai bu­vo kaž­kas to­kio! Iki šiol lan­ko­me ka­pi­nes. Man pro­se­ne­lė yra kaip sau­lė dan­gu­je.

Tau­ty­bė nie­ko ne­ga­li lem­ti – yra žmo­gus. Svar­bu, kad tu­rė­tu­mei gė­rio šir­dy­je.

– Ro­mams la­bai svar­bios tra­di­ci­jos?

– La­bai svar­bi tra­di­ci­ja – gerb­ti vy­res­nius už sa­ve. Ne­ga­li­ma įžei­di­nė­ti, pa­kel­ti bal­so.

Ir anks­čiau ro­mai tuo­kė­si su lie­tu­viais, ru­sais. Bu­vo pa­di­din­tas dė­me­sys: jis sve­ti­mas, ne mū­sų, bet lai­kas praei­da­vo, vai­kai at­si­ras­da­vo, vis­kas sto­da­vo į sa­vo vie­tas – mū­sų žmo­gus. Kaip ir su bet ku­riuo žmo­gu­mi, ku­ris pel­no pa­si­ti­kė­ji­mą.

Bū­da­vo, kad ro­mų mo­te­ris, iš­te­kė­ju­si ar­ba vy­res­nė nei 16 me­tų, ne­ga­li vil­kė­ti kel­nių. Da­bar kar­tais ir mies­te pa­ma­tau ro­mę su kel­nė­mis. Aiš­ku, į sve­čius taip ap­si­ren­gus nei­na­ma.

Jei lai­do­tu­vės, su­si­ren­ka­me ne tik Šiau­lių bend­ruo­me­nė, bet ir Ry­gos, Jel­ga­vos ro­mai. Va­žiuo­ja­me, pa­lai­ko­me, pa­bū­na­me. Aiš­ku, mū­sų lai­do­tu­vės kos­mi­nės. Kar­tais pa­gal­vo­ju: „Die­ve, Die­ve, tie ro­mai, da­ro lai­do­tu­ves, kad su­kne­les pa­ro­dy­tų, o žmo­gui ge­du­las, liū­de­sys“. Pa­si­tin­ka su mar­šu „Sla­vian­ka“, at­ne­ša deg­ti­nės, vi­si kuo la­biau iš­si­puo­šę, po dvy­li­kos „plias­ki tan­cy da ut­ra“.

Yra daug ro­mų gru­pių. Mes, „lot­fit­ka ro­ma“ (Lat­vi­jos ro­mai), gy­ve­nan­tys prie Lat­vi­jos pa­sie­nio. „Rus­ka ro­ma“ – prie Ru­si­jos pa­sie­nio.

Lie­tu­vos ro­mai yra sueu­ro­pė­ję. Dar ne iki to­kio ly­gio, kad da­ry­tų tai, ką no­ri, bet ga­li ir į dis­ko­te­ką su vy­ru nuei­ti, ir su drau­gais kaž­kur pa­sė­dė­ti. Ma­žiau su­var­žy­mų.

Nors, pa­vyz­džiui, „kot­lia­rų“ įsta­ty­mai la­bai griež­ti. Pas juos tuo­kia­si la­bai anks­ti. Jų mo­te­rys ne­ga­li praei­da­mos pro ša­lį vy­ro si­jo­nu pa­lies­ti, nes tai yra įžei­di­mas.

– Ko­kia kal­ba­te bend­rau­ja­te?

– Kal­ba­me ro­mų kal­ba. Bet, man at­ro­do, aš jau dau­giau kal­bu lie­tu­viš­kai. Bro­liui sa­kau: „Ką vei­ki, Ala­nai?“ „Iš mo­kyk­los ei­nu“. „Ne­žaisk kom­piu­te­riu!“ – kal­ba­mės lie­tu­viš­kai ir ne­pa­jau­čia­me, au­to­ma­tiš­kai. Ir su ma­ma lie­tu­vių kal­ba, ir su te­to­mis.

Tik kai atei­ni į sve­čius, ro­mų kal­ba šne­kie­si.

– Vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad ro­mai – nar­ko­ti­kų pla­tin­to­jai, di­džiu­lio dė­me­sio su­si­lau­kė is­to­ri­ja, kai ro­mai pa­gro­bė ir nu­žu­dė mer­gi­ną. Kaip rea­guo­ja­te?

– Ka­dan­gi esa­me ma­žu­ma, to­kie įvy­kiai la­bai pa­si­ma­to. Ne tau­ty­bė nu­si­kal­ti­mą da­ro. Adek­va­tus žmo­gus ne­teis vi­sos tau­tos. Jei vie­nas pa­da­rė ir vie­ną kar­tą per 50 me­tų, ne­reiš­kia, kad vi­si ro­mai to­kie.

– Ko­kie la­biau­siai pa­pli­tę ste­reo­ti­pai apie ro­mus?

– „Lo­do­riai“, va­gys, nar­ko­ti­kų pre­kei­viai. „Lo­do­rius“ – nie­ko ne­no­rin­tis veik­ti. Ro­mo pa­sau­lė­žiū­ra yra vi­siš­kai ki­ta – jam svar­biau­sia šei­ma, sa­vi­gar­ba, at­jau­ta. Bū­na žmo­nių, ku­rie mėgs­ta pri­si­šlie­ti ir bū­ti ne­pas­te­bi­mi. Su ro­mu prie­šin­gi da­ly­kai – jis bus ki­toks, bet sa­vo tie­są at­sto­vės.

Po­pu­lia­riau­si ste­reo­ti­pai – kad ro­mai nie­ko ne­no­ri da­ry­ti, tin­gi­niai, neiš­si­la­vi­nę. Jei esi neiš­si­la­vi­nęs, va­di­na­si, ne­si žmo­gus. Tai ne­tei­sin­ga. Kar­tais la­bai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus tu­ri nu­lį žmo­giš­ku­mo.

Yra ro­mų, ku­rie yra bai­gę moks­lus, bet čia, de­ja, ne­gy­ve­na. Yra, ku­rie dir­ba, bet apie sa­ve ne­skel­bia. Bet daž­niau­siai su­si­du­ria­me su ste­reo­ti­pu, kad nie­ko ne­no­ri­me da­ry­ti, vis­ką no­ri­me gau­ti už dy­ką.

Ro­mai tu­ri la­bai ge­rą vers­li­nin­ko gys­le­lę. Pa­vyz­džiui, jei nu­si­per­ka už 5 eu­rus, ga­li par­duo­ti už 50 eu­rų – yra to­kių žmo­nių. Čia va­di­na­si ap­ga­vi­mas? Ne, čia yra vers­las. Ne kiek­vie­nas, to­li gra­žu, su­ge­bės.

Moks­las, try­pi­mas, kaip ma­no, vie­no­je vie­to­je, neak­tua­lus. Jiems yra čia ir da­bar, pir­myn, su vė­je­liu!

– Per Tarp­tau­ti­nę ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mo die­ną sa­kė­te, kad ro­mai ne­tu­ri Šiau­liuo­se at­mi­ni­mo vie­tos, kur ga­lė­tų su­si­rink­ti liūd­nai is­to­ri­jai pa­mi­nė­ti. Ro­mai jau­čia­si pa­mirš­ti?

– Žmo­nės bu­vo ma­siš­kai žu­do­mi už ra­sę, kil­mę, už tai, kad ki­to­kie. Bu­vo šau­do­mi miš­kuo­se, gau­do­mi, iš­ve­ža­mi. Tiks­lus au­kų skai­čius ne­ži­no­mas, kiek li­ko neuž­fik­suo­tų, ne­tu­rė­jo pa­sų. Ma­no mo­čiu­tės bro­liai bu­vo nu­žu­dy­ti, nu­šau­ti.

Kai bu­vau ma­žes­nė, man pa­sa­ko­da­vo: bu­vo ka­ras, šau­dy­da­vo ro­mus. Gal­vo­da­vau, ka­ras, vi­sus šau­dė. Is­to­ri­jos pa­mo­ko­se bu­vo kal­ba­ma apie ho­lo­kaus­tą (pa­ts žo­dis man bū­da­vo šiur­pu­lin­gas) – bu­vo nai­ki­na­mi žy­dai. O kur ro­mai? Jie ne­bu­vo pa­mi­nė­ti.

Prieš dve­jus me­tus ma­ne pa­kvie­tė į tarp­tau­ti­nį pro­jek­tą „Pa­ma­tyk ir ne­pa­miršk“. Į Kro­ku­vą su­va­žia­vo apie tūks­tan­tis žmo­nių iš vi­sų ša­lių.

Po to sė­do­me į au­to­bu­sus – va­žia­vo­me ten, kur žu­dė ro­mus. Auš­vi­cas-Bir­ke­nau, ne­su­vo­kia­mi „maš­ta­bai“, ba­ra­kai, kre­ma­to­riu­mai. Ir ten pa­ra­šy­ta – vi­siš­kai iš­nai­kin­ti ro­mus.

Per­nai Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą ofi­cia­liai mi­nė­ta Ro­mų ge­no­ci­do at­mi­ni­mo die­na. Rugp­jū­čio 2 die­na įtrauk­ta į at­min­ti­nų die­nų są­ra­šą, vy­ko mi­nė­ji­mas Vil­niu­je, Pa­ne­riuo­se, Sei­me su­reng­ta kon­fe­ren­ci­ja (1944 me­tų rugp­jū­čio 2 die­ną Len­ki­jo­je, Auš­vi­co-Bir­ke­nau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, bu­vo su­nai­kin­tas ro­mų la­ge­ris. Is­to­ri­kų skai­čia­vi­mais, per vi­są per­se­kio­ji­mo lai­ko­tar­pį bu­vo nu­žu­dy­ta 220 000–500 000 ro­mų, Lie­tu­vo­je apie 500 – red.).

Skau­du, kad tiek me­tų žu­dy­mo te­ma bu­vo nu­ty­lė­ta, mes tiek lai­ko bu­vo­me pa­mirš­ti. Daug kas pra­si­dė­jo nuo mū­sų kar­tos, žmo­nės gi­li­na­si, do­mi­si.

Vo­kie­ti­jo­je, Ber­ly­ne, yra pa­mink­las nu­ken­tė­ju­siems ro­mams. Pa­ne­vė­žy­je yra ply­te­lių („At­mi­ni­mo ak­me­nys“ – red.) su nu­ken­tė­ju­sių ro­mų var­dais. Šiau­liuo­se nė­ra nie­ko. Kal­bė­jau­si su žy­du bend­ruo­me­nės at­sto­vu, gal kils min­tis kaž­ką pa­da­ry­ti bend­ro.

– Esa­te Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kė, ko­kių pla­nų tu­ri­te?

– Pa­mi­nė­ti rugp­jū­čio 2 die­ną. No­riu, kad gy­vuo­tų fes­ti­va­lis „Tam­bu­ri­nas“. Ma­no sva­jo­nė – pa­reng­ti so­lo pro­gra­mą su pro­fe­sio­na­liais mu­zi­kan­tais ir su­reng­ti ro­mų dai­nų tu­rą po Lie­tu­vą.

Teksto autorė: Živilė Kavaliauskaitė

Šaltinis: www.skrastas.lt