Kirill Kozhanov
/ Södertörno universitetas, Stokholmas
Lietuvos romų tarmė priklauso vadinamajai šiaurės rytų tarminei grupei (Tenser 2008). Palyginus, tai yra homogeniška romų tarmių atšaka, kuri net kartais vadinama „makrodialektu“ (Черенков 2013: 7). Be Lietuvos romų tarmės šiai grupei priklauso Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos ir Latvijos romų tarmės. Turint omeny, kad visose šiaurės rytų romų tarmėse egzistuoja tam tikras vokiškų skolinių sluoksnis, pvz., štéto „vieta“ (vok. Stätte), félda „laukas“ (vok. Feld), bérga „kalnas“ (vok. Berg) ir t. t., galima teigti, kad šiomis tarmėmis kalbančių romų protėviai gyveno vokiškose teritorijose. Šiose tarmėse taip pat nemažai skolinių iš lenkų kalbos, pvz., bróda „barzda“ (lenk. broda) ir démbo „ąžuolas“ (lenk. dąb). Tikriausiai šiaurės rytų romų protėviai buvo tarp tų, kurie atvyko į Centrinę Europą XV a. pradžioje. Praleidę tam tikrą laiką vokiškose žemėse, jie turbūt jau XVI a. pradžioje išjudėjo į rytus, kur tuo metu buvo Lenkijos Karalystė. Lenkijos istorikas Lechas Mrózas (2001: 90–119) detaliai aprašė vienos tokios romų šeimos kelius: atvykusi iš Vokietijos, Rotembergo šeima jau 1542 m. apsilankė Joniškyje, o paskui grįžo į Lenkiją.
Tam tikri skoliniai iš rytų slavų (turbūt iš Vakarų Polesės tarmių) yra bendri Lietuvos, Latvijos ir Rusijos romų tarmėms, plg. bída „nelaimė”, viníka „šluota”, xlíva „klėtis” (pastarojo žodžio nėra Rusijos romų tarmėje), nurodo, kad šiomis tarmėmis kalbančių romų protėviai tam tikrą laiką praleido Polesėje, iš kurios tikriausiai išsiskirstė į rytus (Baltarusija, Rusija) ir į šiaurę (Lietuva, Latvija, vėliau Estija). Nors pirmieji romai galėjo patekti į Lietuvos žemę ir anksčiau, Lietuvos romų protėviai tikriausiai atvyko XVI a. viduryje.
Šiaurės rytų grupė turi keletą fonetinių naujovių, kurios ją išskiria iš kitų romų tarmių:
I) istoriškai aspiruotų priebalsių /ph/, /kh/ ir galimai /th/ keitimas į /ps’/, /ks’/ ir /ts’/ prieš /i/:
š.-r. romų tarmės bendros romų formos
ksil „sviestas“ khil
psikó „petys“ phiko
II) neįprastas priebalsio /r/ vystymasis tam tikruose žodžiuose:
š.-r. romų tarmės bendros romų formos
pšal „brolis“ phral
jaržo „miltai“ ařo
III) *-ar, -er > *-ir
š.-r. romų tarmės bendros romų formos
vavír, javír „kitas“ aver
syr, sir „kaip“ sar
–tyr/-dyr „abliatyvo galūnė“ –ter/-der, -tar/-dar
IV) „slaviškų“ /ы/ ir /э/ atsiradimas
š.-r. romų tarmės bendros romų formos
butý <butы> „darbas“ buti
deš <dэš> „dešimt“ deš
Šių tarmių morfologija ir sintaksė turi tiek tam tikrų archaizmų, kiek ir inovacijų. Prie archaizmų galima priskirti istorinių dalyvių vartojimą būklei pažymėti („statyvinė reikšmė“), pvz., jóv terdó „jis stovi“, jój beštý „ji sėdi“, kur terdo ir bešty yra dalyviai, t. y. „jis (yra) stovintis“ ir „ji (yra) sėdinti“, kitose romų kalbos tarmėse čia vartojamos esamojo laiko veiksmažodžių formos, plg. keld. vój bešél „ji sėdi“. Nefinitinės veiksmažodžio formos geriau išsaugotos šiaurės rytų tarmėse. Šių tarmių kontaktai su slavų kalbomis (iš pradžių su lenkų kalba, o vėliau ir su rytų slavų) paliko nemažai pėdsakų morfologijoje ir sintaksėje. Pavyzdžiui, visos šiaurės rytų romų kalbos tarmės turi skolinių iš slavų kalbų veiksmažodinių priešdėlių, plg. džal „eiti“: dodžal ‘prieiti’: vydžal (liet. ir latv. romų vidžal) „išeiti“ ir t. t. Kontaktai su slavų kalbomis padarė įtaką ir šių tarmių sintaksei. Tokios įtakos pavyzdžiu gali būti linksnių semantika, pvz., šiaurės rytų tarmėse subjektas egzistenciniuose sakiniuose su neiginiu gali būti pažymėtas galininku (paprastai visur vardininkas), plg., lés nané kheré „jo nėra namie“ vietoj jóv nané kheré, kur les ir jov yra įvardžio „jis“ galininko ir vardininko formos. Tai yra slavų kalbų kilmininko su neiginiu vartojimo kopija, detaliau žr. (Tenser 2016).
Tarp šiaurės rytų tarmių galima kalbėti apie rytinę (Baltarusija ir Rusija, kurių tarmės yra beveik identiškos) ir šiaurinę (Lietuva, Latvija) pogrupius. Čia yra keli bruožai skiriantys šias tarmes:
liet., latv. balt., rus.
/čh/ išsilieka: čhavó „vaikinas“, čaro „indas“ /čh/ > /č/: čavó, čaró
sapanó „šlapias“ kindó
–en ʻliep. nuos. 2 asm. dgsk.ʼ: xán „valgyki- te“ –en(ti) (iš slav. –me): xán(ti)
Informacija paimta iš knygos: „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“