Analizuojant gyventojų apklausų rezultatus matyti, kad neigiamos nuostatos romų tautinės mažumos atžvilgiu nepriklausomybės laikotarpiu keitėsi nedaug: su romais vienoje kaimynystėje nenorintys gyventi ir dirbti vienoje darbovietėje teigė daugiausia iš visų etninių grupių gyventojų.
Antičigonizmas
„Antičigonizmas“ – viena iš rasizmo formų, nukreiptų prieš romus, sinti, klajoklius ir tuos, kuriuos visuomenė yra linkusi įvardinti kaip „čigonus“. Tai nėra „mažumos problema“ ar skurdžių gyvenimo sąlygų, kuriose turi gyventi dauguma romų, rezultatas ar šių asmenų išskirtinumo požymis.
„Antičigonizmą“ išskiriantis požymis yra itin aukštas socialinio nepriėmimo lygmuo. Iki šiol nėra tinkamo apibrėžimo apibūdinančio „antičigonizmą“, kuris būtų priimtinas didžiajai daliai visuomenės, viešosioms institucijoms ar akademinei sričiai. „Antičigonizmo“ atpažinimas yra svarbus žingsnis dėl lygių teisių pažeidimų sprendimo.
Suformuluoti veiksmingą „antičigonizmo“ apibrėžimą, kuris padėtų visuomenei atviriau priimti romų tautybės asmenis, ir sukurti priimtiną šio termino koncepciją, įgalintų efektyvesnę kovą su romų diskriminacija. Yra argumentų, kad sąvoka „antičigonizmas“ taip pat turi tokius sinonimus, kaip „romofobija“ ar „rasizmas prieš čigonus“.
Šiomis dienomis egzistuojantis „antičigonizmas“ turi gilias istorines šaknis, kurios yra įaugusios į visuomenės nuostatas. Turi būti aiškiai įvardinta, kad romai nėra šios klaidingos ideologijos priežastis. Šis praeityje buvęs diskriminacijos ir engimo reiškinys iki šiol daro neigiamą įtaką žmonėms. Tuo tarpu „antičigonizmo“ ideologijos pagrindas slypi egzistuojančiose visuomenės nuostatose, kad yra „mes“ ir „jie“ sąvokos. Tai daro įtaką žmonių grupės susiskaidymui bei savojo identiteto suvokimui.
„Antičigonizmas“ neturi nieko bendro su konkrečių asmenų įvardinimu „čigono“ sąvoka. Tačiau tokiu būdu ji parodo mūsų visuomenėje dominuojančių nuostatų atspindį: ši sąvoka tarytum nustato tai, kaip visuomenės nariai neturėtų elgtis, bet visgi elgiasi. Vis dėlto hierarchija visuomenėje egzistuoja. Ji veikia kaip moralinis ir politinis pagrindimas, neigiantis pagrindines žmogaus pilietines teises, kurios priklauso visų tautybių žmonėms.
Romų tautybės asmenys susiduria su kolektyvinių veiksmų diskriminacija, pavyzdžiui, neapykanta, taip pat institucine diskriminacija. Tos institucijos, kurios turėtų apsaugoti žmones nuo diskriminacijos ir smurto, dažnai padaro klaidų mėgindamos suteikti vienodą apsaugą romams ir ne romams. Visą tai lemia egzistuojantis „antičigonizmas“.
Būti įvardinamu kaip „kitas“ ir turėti tau priskirtus bruožus – toks veiksmas daro įtaką asmenybės pažeidžiamumui. Svarbu suprasti ir priimti tai, kad „antičigonizmas“ negali būti priskirtas prie dešiniojo sparno ekstremizmo, tačiau jis randa vietą didžiojoje dalyje visuomenės, taip pat kaip ir kurios nors politinės partijos atstovų pažiūrose.
Stereotipai ir klišės, kurios formuoja „antičigonizmo“ ideologiją ne tik turi neigiamą, bet ir „teigiamą“, romantizuotą atspalvį, vienareikšmiškai formuojantį blogą nuomonę apie romus. Tai, kas susieja piktavališkas ir iš esmės malonias „antičigonizmo“ formas, yra bendrai naudojama prielaida, kad romų tautybės asmenys yra kitokie ir su jais turi būti elgiamasi taip pat išskirtinai.
Esamos diskriminacijos formos gali pasižymėti tokiomis priemonėmis ir politika, kurios neproporcingai paveikia tam tikras žmonių grupes, nors jos yra sąlygojamos „objektyvių rodiklių“. Visuomenės požiūris dažniausiai formuojamas remiantis prielaida, kad arba nėra jokių problemų, arba, kad socialiai atskirti žmonės, patys atsako už savo situaciją.
Esamos vietinės ir tarptautinės stebėsenos struktūros privalo būti peržvelgtos iš naujo tam, kad „antičigonizmo“ atvejai būtų pastebėti. Visgi „antičigonizmas“ yra įvairiapusis fenomenas. Tam, kad su juo būtų kovojama, reikia kriminalinio teisingumo, lygybę skatinančių priemonių bei sąmoningumo ugdymo. Tačiau tai kartu turi būti susiję su atsakinga pareiga gerbti, saugoti ir palaikyti žmonių teises, kurios yra susijusios ir tarptautiniu lygiu.
„Antičigonizmą“ galima priskirti prie vienos iš rasizmo formų, nukreiptų prieš žmones, kurie priklauso romų bendruomenei. Ši sąvoka turi kitą atitikmenį „romofobija“, kuris nusako baimės jausmą, neapykantą, nukreiptą prieš romų bendruomenę.
„Antičigonizmo“ problema pasireiškia skirtingais būdais:
- Tai egzistuoja žmonių įsitikinimuose ir mintyse, tam tikro požiūrio būvime;
- Tai egzistuoja individualaus ir nepriklausomo elgesio lygmenyje, formuojant tai, kaip žmonės kalba ir mąsto apie romus;
- Tai egzistuoja visos visuomenės lygyje, struktūrose ir politikoje, kuri iš dalies yra nukreipta prieš romų tautybės asmenis.
Ne romų tautybės asmenų apklausų statistika:
- 2011 m. Čekijos Respublikoje atlikta apklausa parodė, kad net 86% jų nenorėtų turėti romų tautybės kaimyno;
- Tais pačiais metais, 91% lietuviai teigė, kad jie jaustųsi nesaugiai gyvendami romų kaimynystėje;
- Tuo tarpu kitose Europos šalyse apklausų rezultatai parodė, kad „antičigonizmas“ veikia netgi tada, kai nėra tiesioginio kontakto su romų tautybės asmenimis.
Romų tautybės asmenų apklausų statistika:
- Vidutiniškai kas antras romas teigė, kad susidūrė su diskriminacija mažiausiai vieną kartą per 12 mėnesių;
- Romai, kurie buvo diskriminuojami, patyrė vidutiniškai 11 atvejų, susijusių su „antičigonizmu“ 12 mėnesių laikotarpyje;
- Vidutiniškai 1 iš 4 romų atsakė, kad tapo asmeninių nusikaltimų aukomis, įskaitant užpuolimus, iškilusias grėsmes ir priekabiavimus bent kartą per 12 mėnesių;
- Vidutiniškai 1 iš 5 romų teigė, kad tapo rasistinių išpuolių bei nusikaltimų aukomis, įskaitant ir užpuolimus, iškilusias grėsmes ir priekabiavimus bent kartą per 12 mėnesių.
Formuojamas požiūris dažniausiai veikia mūsų veiksmus. Jis taip pat daro įtaką ir tiems, kuriuos mes paveikiame savo elgesiu. Rasistinis požiūris, nukreiptas prieš romus neretai sukuria rezultatą, paremtą neapykanta bei rasistiniais pasisakymais, o kartais ir labiau žalingu elgesiu, kaip fizinis smurtas.
Negatyvus nusistatymas romų atžvilgiu daro įtaką jų pažeidžiamumui. Kai kuriose srityse sumažėjo galimybių gauti sveikatos paslaugas, pilnavertį išsilavinimą bei darbą.
Tam tikrose šalyse neigiamas požiūris į romus pasireiškia dėl to, kad nevisi romai turi asmens tapatybės dokumentus, ypatingai, registruojant vaikus mokytis mokyklose. Viešojo transporto ar jo finansavimo trūkumas, patyčios, taip pat kaip ir mokymosi priemonių trūkumas sudaro pagrindines kliūtis romų vaikams siekti mokslo.
Vykdoma politika ir praktika neretai švietimo srityje išskiria romų vaikus iš kitų vaikų tarpo – tokią išvadą priėmė Europos Tarybos šalys narės. Švietimo paslaugos šiuo metu vis dar išlieka neprieinamos izoliuotose bendruomenėse gyvenantiems romams – ar tai būtų atokus kaimas ar miesto kvartalas.