Istorija

Lietuvos romų istorijos apžvalga

 

Romų protėviai iš šiaurės vakarų Indijos paplito Azijoje, Afrikoje ir Europoje. Į Europą jie atklydo per Persiją, Mažąją Aziją ir Armėniją, apsigyveno Graikijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Nuo XV a. jau buvo žinomi beveik visoje Vakarų Europoje. Romai į Lietuvą atvyko apie XV amžiaus vidurį iš pietų, persikėlę per Dniestro upę, ir iš vakarų – per Lenkiją. Atrodo, kad jų čia būta jau Vytauto laikais.

Šiuo metu Europos šalyse gyvena daugiau kaip 10 milijonų romų. Didžiausia romų bendruomenė, turinti daugiau kaip du milijonus narių, gyvena Rumunijoje. Valstybės, kuriose romai sudaro iki vieno milijono gyventojų, yra Ispanija, Bulgarija, Vengrija. Mažesnės, bet gausios romų grupės sutinkamos buvusios Jugoslavijos valstybėse, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Moldovoje ir Turkijoje. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2115 romų tautybės asmenų.

Remiantis tyrimų duomenimis, Lietuvos romai priklauso trims etninėms grupėms: „litovska“ romų (lietuvių romų), „lotfktka“ romų (Latvijos romų) ir kotliarų. „Litovska“ ir „lotfktka“ romai yra katalikai, o kotliarai, po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atvykę iš Moldovos – stačiatikiai. Romai neturi bendros religijos ir išpažįsta religiją, dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Jie neprisiriša prie liturgijos, o praktikuoja ją savo nuožiūra.

Romai gyvena skirtingose šalies dalyse, tačiau didžiausios romų bendruomenės – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Šalčininkuose. Vilniuje esančiuose Kirtimuose yra didžiausia romų gyvenvietė. Pagal teritoriją ir kalbą yra skiriami šie romų pogrupiai Lietuvoje: Šiaurės Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, kitos smulkesnės atšakos. Caldarari, Kalderash arba Kotliar yra itin tradicinė romų grupė, apie 200 jos narių gyvena atskirai nuo kitų gyvenviečių, išlaikydami griežtas kultūrines tradicijas.

Romų kalba priklauso indų kalbų grupei. Iki šiol ji išlaikė senovės indų kalboms būdingas leksikos ir fonetines ypatybes. Nemažai įtakos romų kalbai turėjo ir tų tautų, su kuriomis romai bendravo, kalbos.Europoje gyvenančių romų kalba suskirstyta į devynis dialektus. Lenkijos ir Lietuvos romų patarmė priskiriama Baltijos dialektui.

Lietuvos romų kalba iki šiol buvo šnekamoji. 2004 metais išleista T. Bagdonavičienės Romų abėcėlė yra pirmoji Lietuvoje knyga, kurioje užrašyta romų kalba. 2011 m. išleista V.Beinortienės Romų kalba, kur romų kalbos gramatika yra parašyta pagal lietuvių kalbos gramatikos pavyzdį. Tai pirmasis bandymas romų kalbą sutvarkyti, pateikti kalbos normas, parodyti jos turtingumą ir skambesį. Grožinės literatūros romų kalba iki šiol nebuvo. Ši knygelė yra pirmoji grožinės literatūros knyga romų kalba.

Nors romai neturi rašytinės teisės, savo gyvenimą jie organizuoja pagal tam tikras nerašytas normas. Jie jas vadina savo įstatymais – romanypen. Pastarieji perduodami iš kartos į kartą, pritaikomi prie naujos aplinkos.

1971 metais Londone vyko Pirmas pasaulinis romų kongresas. Ten pirmą kartą buvo paskelbta romų vėliava ir himnas ir oficialiai įsteigta Pasaulinė romų sąjunga. Kreiptasi į JTO valstybes pripažinti romus atskira tauta ir juos laikyti tautine mažuma. Paprašyta juos vadinti romais, o ne čigonais.

Plačiau apie Lietuvos romų istoriją:

Aušra Simoniukštytė   Lietuvos romai – tarp istorijos ir atminties

Aušra Simoniukštytė   Lietuvos romų istorijos apžvalga